Suros

Jėgos sura

Suteikė žmogui Jėgą,
Jėgą didžiąją ir visagalę.
Bet praėjo Laikas ir užmiršo
Jėgą didžiąją.
Žmogaus Dvasioje gyvenančią,
Žmogui gerybes nešančią.

Išsižadėjo žmonės kažkodėl,
Šios savo dovanos.
Ir jų kelias vedė į pelkę.
O ten Jėga pradingo amžiams.

Atidavė žmonės negalvodami
Savo Sielą ir Dvasią.
Į patį liūną žengė,
Pamiršdami gimtąjį balsą.

Vaikus savo iš Giminės išmetė,
Kas jiems nutiks, nesuprato.
Ir tarsi žolę žmones iššienavo,
Žmonių galvos ant žemės krito.

Kilo baisi audra,
Potvynis Žemėje praėjo.
Ir minia įvairiaveidė
Po vandeniu amžiams nugrimzdo.

Tik dabar gyvenantys
Vėl balso neklausė.
Atidavė savo jėgeles
Ir negalvodami kentėti ėjo.

Nelaimėlius į bokštą tempė,
Kapojo galvas kirviais.
Degino kūnus negailėdami,
O žmonės nusilenkę patys ėjo,
Ten, kur juos kažkuo sušildyt turėjo.

Kodėl gi žmonės taip pamišo?
Kodėl save ir savo vaikus išdavė?
Nes atrodė, kad taip vadinasi
Jų Dievai, apie kuriuos visi žinojo.

Bet degantis krūmas blogiu liepsnojo,
Prarado žmonės ir vaikus, ir namus,
Gyvenimo keliuose jų budeliai laukė,
Kai dievai gražiai žadėjo.

Drabužiuose slėpdami blogį
Žmones į egzekuciją vedė.
Bet Jėga žmonėse prakalbo,
Jiems tiesą atverdama.

Prabus žmonės,
išgirdęs šios Suros balsą.
Atstums nuo savęs blogį,
Vaikus prie savęs glausdami.
Jėgos laikas atėjo,
Kiekvieną žygdarbiui palaimino.

Вам также может понравиться:

Оставьте комментарий


Нет комментариев