Sura apie Dievus

Skirtingi žmonės man sako, tarsi dievai žada jiems bausmę, tarsi dievai vienus myli, o kitiems pranašauja baisius dalykus. Sako man žmonės, kad dievai siuntė savo sūnus ir pranašus į Žemę, o jie mokė, kaip gyventi. Kalbėjo pranašai, Dievo sūnūs ir visokie į dievus panašūs. Mylėk Dievą stipriau už vaikus savo, stipriau už motiną ir tėvą, mylėk Dievą, kad tavo gyvenimas būtų kaip smulkmena, o tu galėtum jo lengvai atsisakyti dėl Dievo, ir jie mokė aukotis, nemylėti kitų tikinčiųjų. Kiekvienas teigė, kad tik jis žino tiesą. Sako man žmonės, o aš klausau, bet tik liūdesys degina mano Sielą, tarsi Siela degtų krosnyje.

Kaip gi taip gaunasi, kaip gi taip, žmonės gerieji, nutiko,  kas gi su Jumis kelyje atsitiko? Jeigu patikėjote dievais, jų pranašais ir sūnumis, kalbėjusiais apie meilę sau, pavydžiai, nenorėdami su niekuo pasidalinti Jūsų jausmais. Kokie dievai taip galvojo, aukų prašė ir žmones pavergė? Valią ir Dvasią sunaikino, o toje vietoje jie savo valią ir dvasią įdėjo bei gyvenimo ratą uždarė. Šiais laikais žmogus blaškosi ir pabusti nebando. Jis vergu save vadina, žemai lenkiasi.

O aš Jums pasakysiu žmonės, nes mano liūdesys stiprus. Nėra, žmonės, gėrio ten, kur skirtingos tiesos, nėra, žmonės, džiaugsmo, kur dievai baisūs, nėra, žmonės, laisvės ten, kur vergija, kur Dvasia ir Valia atimta. O jei vis tik mane girdite, tiesiate rankas į šviesą, jei anksti Jums dar kentėti ir mirti, sakau, kad Jūsų į monstro nasrus neatiduosiu. Už tai, kad Jūs per visą savo gyvenimą tarnavote kaip vergai, atidavėte savo vaikus dievams, išdavėte savo protėvius, Jūs negyvenote, o egzistavote, tai ir po mirties Jūs eisite į karalystę, tik ten kaip vergai pelkėje suprasite blogį, kuris dabar atėjo dievais skirtingais.

Sakau aš Jums žmonės, Tikėjimas yra šviesa ir kitos Tiesos jokios nėra, nes  jį formavo ne pranašų ir dievų dėka, kad Jūs savo artimuosius pamirštumėte, bet dovanojo Tikėjimą kaip prigimtinę teisę, kaip nušvitimą, kaip palaiminimą.