Suros

Žemės Sura

Kai Žemę iš glėbio Vanduo išleido,
Žemė pabudo ir prakalbėjo.
Aiškius veido bruožus įgijo,
Ir didingus darbus pradėjo.

Nuo tų Laikų daug Vandens nutekėjo,
Žemė derlingumu apdovanota,
Žmogų atvedė,
Tik Žemė ta ne laisva.

Žemėje savo tvarkas nustatė tie,
Kurie Žemės niekada nemylėjo.
Tarpusavyje jie Žemę dalintis pradėjo,
Tie, kurie vienas ant kito karu ėjo.

Žemės gimtąja jie nevadino,
Ir daug gero sunaikino,
Prie kito amžiaus įėjimo.
Kartais nurimdavo kokiam nors Laikui,
Bet vėl gimdavo naujos gentys.
Žemėje gimė tauta,
Su žmonių išvaizda, bet banda.

Pasidalijus tarpusavyje teises,
Nesantaikos banga prasidėjo.
Ėmėsi taisykles naujas rašyti,
Kur reikia žmones žeminti.
Ir pasakė tiesos neslėpdami,
Kad amžinai banda reikia likti.

Varydami žmones nusprendė,
Metas, nes per mažai užmušė.
Krauju ir ašaromis parašė,
Tuos raštus, kuriuos visi skaitė.

Žemė amžiams nutilo,
Žemėje daugiau nėra žmogaus.
Per sunkų praeities pasakojimą,
Žmogus gims dabar.

Jis išstums praeities blogį
Ir raštus tuos sudegs tiesos ugnyje,
Dabar tas Laikas atėjo,
Iš Žemės tie bjaurybės bėgti pradėjo.

Вам также может понравиться:

Оставьте комментарий


1 Comment